Dažnai užduodamas klausimas – kiek kartų per savaitę reikia praktikuoti jogą?

Hm…. Kasdieną ir kiekvieną minutę. Einant jogos keliu, nuolat praktikuojame savistabą, sąmoningumą, proto ramybę, buvimo “čia ir dabar” būseną. Pratinamės, nesusitapatinti su savo emocijomis ir mintimis – išlaikyti stebėtojo poziciją. Taip pamažu atsiranda vidinė ramybė, išmokstame gyventi streso kupinoje aplinkoje išvengiant žalojančių streso pasekmių.

Bet kaip nepaskęsti kasdienėje rutinoje, rūpesčių ir darbų verpete, kai visai iš galvos išgaruoja savistaba, sąmoningumas, stebėtojas, kai vėl ir vėl užplūsta neigiamų emocijų bangos?

Asanos ir pranayma! Tai ir yra tos praktikos, kurios išmoko savistabos, sąmoningumo, fizinio ir emocinio atsipalaidavimo – formuoja naujas neuronų jungtis ir kuria naują įgūdį, kurį ir įprantame naudoti ne tik asanų pamokos metu, bet ir kasdieniame gyvenime.

Tačiau, jei norite šį įgūdį sukurti ir išlaikyti, praktikos turi būti reguliarios ir nuolatinės. Neužteks pora mėnesių, kartą per savaitę užsukti į jogos pamoką,

Jogos užsiėmimai turi tapti įprasta jūsų gyvenimo dalimi, kaip fizinė ir emocinė higiena. Šios būsenos turi tapti natūralios ir įprastos jūsų proto būsenos. O tai pvyks tik tada, kai bent 2-3-4 kartus per savaitę atliksite visą asanų ir pranaymos pamoką, kuri skirta visoms kūno sistemoms. Tada tai taps jūsų įpročiu, protas nebesipriešins, kūnui taps malonu, nebereikės jokių papildomų motyvacijų.

Ir tada bus nebesvarbu ar už lango šalta, sninga, lyja….

P.S. Bet visada geriau nors truputį negu nieko 🙂

 

 

 

Kas man yra joga?

 

Tai patyrimas ir per jį atėjęs žinojimas, kad:

Kūnas turi savo protą ir atmintį. Ir jei atkuriame ryšį su juo – rūpinamės jo sistemų geru darbu, laviname savo kūno galimybes – jis mums puikiai tarnauja ir netgi išgelbsti tada, kai nespėja suveikti sąmoningas protas. Tai vadinama instinktais, kūno pojūčiais, parodančiais mūsų pasąmonės pasirinkimus, staigiomis kūno reakcijomis kritinėse situacijose. Tai ugdo asanos.

 

Kūnas atspindi emocijas ir mintis – per kvėpavimą, per raumenų įtampas. Stebint, pastebint ir pažįstant savo kūną mes galime jį atplaiduoti, panaikinti įtampas, nusiraminti, reguliuojant kvėpimą, suteikti jėgų, ramybės ir energijos – taip darydami įtaką ir savo vidinėms emocinėms būsenoms. Asanos ir pranayama.

 

Protas žaidžia savo žaidimus, klaidžiodamas neracionalių minčių ir vidinių diskusijų labirintais, taip mus sekindamas ir atimdamas energiją. Bet mes galime jį stebėti ir nuspręsti nesivelti į jo klajones, ir net sąmoningai ir švelniai koreguoti jo „žaidimų“ tėkmę mums patinkančia linkme – taip gerindami savo emocinę būseną. Stebėjimas ir įsisąmoninimas.

 

Emocijos ir jausmai, sekdami paskui mintis ir vertinimus, sukyla ir atslūgsta. Galime juos dar labiau įaudrinti, o galime tik pastebėti ir nesusitapatinti, nes mes nesame tos emocijos ir jausmai, jie tik ateina ir praeina.

 

Norint būti „čia ir dabar būsenoje“ svarbu atsiriboti nuo intelektualaus pažinimo ir vertinimo. Nes kai tik įvertiname – kaip gera, kaip gražu, kokia pilnatvė – protas „įjungia“ patyrimą ir svarstymą, nes jis turi remtis juo nuspręsdamas ar tai gera, ar tai gražu. Būsena „čia ir dabar“ tuojau pat pradingsta. Todėl ši būsena pasiekiama tik stebint ir patiriant, bet nevertinant ir neįvardinant.

 

Intelektas ir protas labai svarbus formuojant save kaip asmenybę, sudėliojant vertybių sistemą, kuriant savo santykius ir veikimo principus sociume. Atrandant jogą ir nusprendžiant, kad jos mums reikia. Bet ateina tokia riba, kai intelektas uždaro mus į savo įsitikinimų ir vertybių rėmus, kurie apriboja atvirumą ir galimybę patirti tai, kas yra visiškai kitokio ir neatitinka mūsų susikurtų taisyklių. Tada ateina metas sąmoningai atsisakyti vertinimo savo vertybių sistemoje, priimti visiškai kitokį, ne intelektualųjį patyrimą, atsiverti pasauliui su vaiko ir naujoko pasitikėjimu.

 

Ir svarbiausias patyrimas – kad yra vidinis stebėtojas, kuris gali patirti „čia ir dabar“ būseną, kuris gali stebėti mintis ir jausmus su jais nesusitapatindamas, kuris visada yra visiškai ramus ir kad jis yra tikroji esmė, žmogaus Esatis.

Apie asmeninį tobulėjimą ir saviugdą


Žmogaus esmė yra tobulėjimas.  Žmogaus gyvenimo prasmė yra tobulėjimas. Sielos įsikūnijimo prasmė yra tobulėjimas. Siela, vis atgimdama naujame kūne ir realizuodama savo karmą, siekia tobulėjimo – taip ji surenka vis naują patirtį ir galų gale išsivaduoja iš gimimų rato. Tobulėdami mes įgyvendiname savo prigimtinę misiją – per save, per asmenį tobuliname šį pasaulį.

Non progredi est regredi – jei netobulėjame, imame degraduoti.  Nuolatinis tobulėjimas – tai vidinės ramybės, pasitikėjimo savimi, gyvenimo prasmės pajautimo  ir pasitenkinimo garantas.

Bet kuria kryptimi turėtume tobulėti? Kai aplinkt tiek visko daug, ką pasirinkti? Kas man asmeniškai yra tobulėjimas? Tai ir asmeninės gyvenimo prasmės klausimas, savo vietos ir pašaukimo atradimas.

Paklauskite savęs, kas mane uždega? Kam jaučiu aistrą? Kuo užsiimdamas, apie ką galvodamas , svajodamas prarandu laiko nuovoką ir jaučiuosi pakylėtas, apimtas džiaugsmo ir euforijos? Kuo užsiimu  niekieno neverčiamas, ne dėl atlygio ir pragyvenimo, ne prieš kitus norėdamas pasipuikuoti, o tada kai lieku pats su savim, tik dėl to, kad man tai rūpi ir yra įdomu?

Tai ir yra jūsų asmeninio tobulėjimo kryptis.

 

Bet kodėl dažnai  tobulėjimas neatneša laukto pasitenkinimo, ramybės, išminties? Kodėl pastangos tobulėti sukelia nerimą, vidinę įtampą, nusivylimą savimi? Kodėl jaučiamės lyg priverstinai dalyvaujantys lenktynėse? Kodėl asmeninio tobulėjimo procesas dažnai nesuteikia džiaugsmo, o galų gale ima varginti?

Per dideli lūkesčiai ir tikslai.

Mes norime visko greitai ir daug. Tobulėjimą bandome išmatuoti  apčiuopiamais rezultatais ir pasiektais tikslais – menama pažanga, pinigais, už juos įsigytais daiktais, socialine padėtimi, sėkme, įvertinimais.  Mes pamirštame, kad tobulėjimas neturėtų būti siejamas su greitų tikslų pasiekimu. Tobulėdami mes auginame savo asmenybę, bet ne siekiame kažkokio konkretaus prizo.  Ir būtent tobulėjanti asmenybė savo mąstymu ir veikimu pamažu keičia išorinę realybę taip realizuodama savo misiją.

Norime greitų permainų.

Reikia laiko, kad naujos žinios taptų ne naujai sužinota teorija, o patyrimu ir išmintimi. Kad nauji patyrimai ir naujos žinios integruotųsi į bendrą mūsų vertybių sistemą, tik tada  jas galėsime sėkmingai ir užtikrintai naudoti.  Kol nauji patyrimai nėra atradę vietos mūsų vidinėje žinių sistemoje, pasaulėžiūroje, tol jas taikant ir jomis naudojantis  jaučiame įtampą, vidinį nepasitikėjimą, nerimą. Nors jas ir deklaruojame garsiai, bet patys nesame užtikrinti.

 Ir vietoj to, kad duotume sau laiko, įsisamoninti tai ką naujai išmokome, mes jau bėgame toliau – naujos žinios, nauji patyrimai, nauji jų pritaikymai – ir nauja nerimo ir neužtikrintumo būsena. Bėgame tol, kol vidinio nerimo prisikaupia tiek, kad jis įgauna daug pavojingesnes formas – psichines ar psichosomatines ligas. Ir nustembame – tiek pastangų saviugdai, o rezultatas priešingas.

Bandome aprėpti kuo daugiau sričių.

Dažnai klaidingai suprantame visapusiškos asmenybės sąvoką.  Bandome save ugdyti kuo įvairiapusiškiau. Smagu domėtis įvairiomis sritimis, bet negalime būti visų sričių specialistais. Neveltui sakoma – jei nori rasti vandens, kask vieną gilų šulinį, o ne daug mažų duobučių. Saviugdai ir asmenybės augimui tai irgi galioja. Bandydami aprėpti kuo daugiau ir įvairesnių sričių, mes tiesiog nespėjame jų suprasti giliau, praslysdami  paviršiumi, susirinkdami populiariausią fragmentišką informaciją, kuri tiesiog tampa informacinėmis šiukšlėmis, fragmentais, kurie  apkrauna atmintį bereikšmiais  faktais, blaško ir trukdo susitelkti.

Ką daryti?

Tiesiog atsipalaiduoti ir nusiraminti.  Stebėti savo kūno pojūčius ir siunčiamus signalus, stebėti emocinę būseną. Išmokti pastebėti, kada tobulėjimo procesas teikia pasitenkinimą ir ramybę, o kada tai ima kelti įtampą ir susierzinimą. Lėtinti tempą . Mėgautis procesu, susitelkti į vidinės ramybės pojūtį, o atsiradusius išorinius pasiekimus priimti kaip papildomą dovaną, vidinės išminties veikimo išdavą, bet ne siekiamą ir privalomą pasiekti rezultatą. Stebėti savo vidinę būseną, ar tai ką darote sukelia jums ne tik pasitenkinimą ir malonumą, bet dar ir pakylėjimo, augimo pojūtį.

Todėl verta  asmenybės tobulėjimą suprasti kaip kryptingą ėjimą pasirinktu  keliu, vidinį procesą, bet ne tikslų siekimą. Tai viso gyvenimo kelionė, nesibaigiantis procesas, bet ne bėgimo varžybos dėl pirmosios vietos ir aukso taurės.

Joga Vilniuje:

Jogos ir masažo namai „Anahata“

Šv. Stepono g. 20-5, III aukštas
Vilnius, Lietuva

Draugaukime:

Facebook

Kontaktai:

Žemėlapis
Tel.: Tel.: 8 687 972 63
El. paštas: indredevi@gmail.com